Jaunystėje bandžiau pagauti paslaptingąjį kūrėjų draugą Pegasą. Kas iš to išėjo rasite žemiau. Ir ne vien jaunystėje...
PAVASARINIS LIETUS
1.Amžina mįslė
Iš amžių glūdumos išėjus,
Suskaldei urvą tu čiabuvio
Ir žvaigždę šaltą palytėjus,
Tu savo nukalei slėptuvę.
Save žmonėms kaip išdalytu,
Kaip neužgest šalčiausią naktį-
Likai mįsle neišsakyta,
Ateinantiems palikus rasti.
2.Pavasaris
Tu atėjai, kai saulė vos tik kilo,
Sustojai ties manais langais žaliais.
Menu žingsnius kuriais prabylęs,
Skubėjai tolstančiais takais.
Kur tu šiandien, pavasari vilingas,
Ar keri vėjai dar kieno širdis,
Ar skrydžiui žadini sparnus galingus,
Ar dulkės žarsto jau tavas akis.
Tiesas išsakęs drąsiai savo,
Vėl žadini tikėjimą, viltis .
Baltutės obelies prie tako galo
Žiedus paglostys šėlstanti ugnis.
3.Penas
Sukūriau pasaulį iš viso, kas galima:
Iš praeitų dienų ir rytdienos gyvenimo,
Iš bočių ąžuolinių menių,jų didybės
Viltis sudėjau į nežinomybę,
Bijau tiktai įmint šiandienos prasmę,
Kurioj viskas trapu, o ką rytoj rasime?
Nors žydintys žiedai, gyvenimą gražina
O žiedus tuos lapkričio šalnos retina
Ir virva žodžiai apie darbą medkirčio,
Kurio darbu žmonės aukurus prakūria,
Kūnui ir dvasiai amžinąjį peną
Labai jau tausodami semia.
4.Simfonija
Tyla. Tik medžiai ošia,
Ir žodžiai, lyg malda į dangų kyla...
Už ką dėkoja, ir ko prašo,
Atvertę amžinybės bylą?
Už nuodėmes praeivio, nebylias lūpas,
Už lapkritį, kuris lapus nudrasko.
Bet pats žinai – viskam juk savas laikas.
Klausau aš jų ošimo simfonijos paletėj-
Juk medžiai viską žino,
Ką vakar dar bandžiau nuslėpti.
Priimk mane bendrakeleivi
Į savo žalią kėdę,
Juk paklausyti tos tylos
Abiems nebūtų gėda.
5.Aušrinė
Tu aušrine, esi šviesi,
Nes buvo akys tave parodžiusios
Už vaikystės šarmoto lango,
Už spragsinčios krosnyje ugnies, Už ratelio dūzgimo…
Tu aušrine, esi šviesi,
Nes pirmoji paskleidei dienos šilumą,
Kurią nešame šiandien
Tu aušrine, esi šviesi,
Kaip motinos meilė,
Kurią nešu per gyvenimą,
Kaip švenčiausią prisiminimą.
6.Baltas debesis
Atmesk , kas sukuria apgaulę,
Ir liki debesiu baltu,
Tu mano oras mano saulė,
O aš juo tapti negaliu.
Pabodo man metaforų vainikai,
Ir kūnų nuodėmingas šokis,
Veidų parodijų pikas,
Ir atgrasus plikas juokas.
Tik nepakilk perdaug aukštai,
Kad akys dar galėtų įžiūrėti,-
Tušti tenai garbės namai-
Aš trokštu baltą debesį turėti.
7.Bus
Dar nekartok, kad viskas buvo,
Už lango dulkia vasarošiltis lietus.
Praeina sausros speigas liūtys,
O aš tikiu,- diena gražesnė dar tik bus.
8.Maža turėti
Maža turėti truputi daugiau
Ir džiaugtis savimi,
Minties sparnus pagavus
Kilt į šaltą aukštį,
Girdėti vyturių
Padangių trėlę rūpestingą,-
Šiandieną ,rodos, visko tau pakanka,
O ryt?..
Pasaulis toks talpus,
Kad gali likt nesuprastas;
Kas iš to žiburio ,
Jei nuo jo niekam nėr šilčiau,
Ir muzikos garsų tavų ,
Jei niekas skrydžiui nepakyla?
Kas iš tos tavos tėkmės,
Jei jos negali nieks suprasti.
Maža turėti truputi daugiau,-
Tėkmė ta turi gilią upę rasti
9.Jau ruduo
Jau ruduo.
Lapai krenta auksiniai,
Akys rašo žodžius,
Neša debesys juos ,
Kur- tiktai jie težino.
Jau ruduo,
Laukai derlių kvapų nurinko,
Krauna nuopelnus metų visų
Į išaukštintą metų olimpą.
Jau ruduo,
Vis silpniau girdžiu ratų klegesį,-
Jie rieda tolyn ir tolyn…
Rašo rankos gyvenimą savo
Atmintin, atmintin.
10.Jonvabaliai
Gesvi, raudoni ir rudi,-
O atspalvių tokia gausybė,
Nesuskaičiuosi jų pilkam kely
Kaip jonvabalių biržely,
Žibančių galybės.
Jie urzgia, burzgia, čiaudo
Į kairę, dešinę , pirmyn, atgal,-
Mechanizuotų jonvabalių amžius…
Ir metalinės širdys jų
Ir reikalų nesuskaičiuot
Tarnybinių, romantiškų ir tragiškų
Pakelėje ties kryžkele ar ties stulpu
Atleiskit jau ir mano jonvabalis-
Reikia aš skubu…
11.Kalbėk
Tu mažas, rugio daige,
Kalbėk,
Ruduo toks trumpas,
O tau yra kas pasakyti,
Likimas lėmė paminti alkį, skurdą
Ir likt šešėlyje vidurdienio saulėj.
Tavyje dar tik pradžia,
Kas turi augti
Kad žodį užgirstų kurtieji…
12.Maža turėti
Maža turėti truputi daugiau
Ir džiaugtis savimi,
Minties sparnus pagavus
Kilt į šaltą aukštį,
Girdėti vyturių
Padangių trėlę rūpestingą,-
Šiandieną ,rodos, visko tau pakanka,
O ryt?..
Pasaulis toks talpus,
Kad gali likt nesuprastas;
Kas iš to žiburio ,
Jei nuo jo niekam nėr šilčiau,
Ir muzikos garsų tavų ,
Jei niekas skrydžiui nepakyla?
Kas iš tos tavos tėkmės,
Jei jos negali nieks suprasti.
Maža turėti truputi daugiau,-
13.Nebijok
Tu nebijok
Nakties šešėlio pilko skrydžio-
Jis gimdo tik dvejonę,
Pati naktis kaip angelas gera.
Ir nekalta juk ji ,
kad kipšiškai juoda.
O kas jeigu ne ji
Uždegs žvaigždžių sietyną
Ir švyturį krante,
Kuris laivus namo pakvies.
Tu nedvejoki ja-
Nupiešiu tau
Aš baltą angelą nakties.
Tėkmė ta turi gilią upę rasti
14.Nereikia
Man nieko kito nereikia kol laukiu,
Kol čeža plunksna popieriaus lape,
Kol paukščiai skrenda iš pietų gimtinėn,
Kol vėjas laukuose dar tik klajoja,
Kol gležnas daigas veržiasi į saulę,
Kol nuotakos dar ieško nuometų rietimų,
Kol akys ašarų nežino netekties –
Man nieko kito nereikia,
Kur pradžioje jau gimsta praeitis
15.Pirmas žingsnis
Tik vienas,
Pirmas žingsnis toks slydus:
Į nežinią, į ateitį, susitikimą,-
Kito nebus, žinau,
Nes už pečių bus valandos laukimo.
Bus pamokos ir skausmas
Ugnies liežuvių geismas
Išdeginti ir sunaikinti tai, kas šventa,
Lyg šaltas elgetos prisilietimas,
Iškęs,
Nes verta vien dėl jo gyventi
Nors žingsnis pirmas-
Tai ir paskutinis.
16.Prigimtis
Būk Motina, reikli ir atlaidi
Versme, kuri karčiausią dieną atgaivina.
Tu dovanoji viską ką gali,
Baudi už klystkelius likimo.
Tu įdavei sparnus pakilt į aukštį,
Išgerti karčią taurę nesekmių.
Lygus tas kelias ar duobėtas
Jis mano, juo tik aš einu.
Nepakartojama, lyg motina,
Praeisi po manais langais,
Prabilsi tu ˛žiedais gegužio,
Neperskaitytais prigimties garsais
17.Pušis
Įaugo pušis į vaikystės skynimą
Kiek metų į praeitį smigo pyktų.
Šakas vėjas laužė, rankas surakinęs
Ir rėžius visus suskaičiuoti sunku.
Tiktai vakarais mėnesienos nulieta,
Numetus skaras pajaunėja pušis.
Ir siūro lengvai atminties palytėta,
Sakais geltonais nusiplovus akis.
18.Sninga
Vėl sninga, vėl leidžias iš lėto.
Ant lengvo, ant gero, ant sapno žvaigždėto.
Ant kryžkelių laiko, kur eita, skubėta,
Ant žodžių, kurių dar ištart nesuspėta
Ant rūpesčių tako,
Kur klysta, kur tyra
Vėl vyturio pusnys užaugusios tvyro .
Vėl kloja rietimus ateinančiai dienai
Už lango už durų namelio kiekvieno.
Virš mūsų likimų baltų kauburėlių
Regiu sukas snaigės, lyg protėvių vėlės.
19.Stirna
Baltauodegė ir baukšti,-
Prisimenu tave dar nuo vaikystės,
Suklususią, šuoliuojančia .
Nesu toks blogas ,
Bet tu netiki manim
Ir tik lengvu žingsniu
Galūlaukę matuoji.
Negriausiu patirties tavos,
O gal ir iš tiesų ne angelas esu:
Nuo mano nutapyto medžio
Niekad juk nekrenta rasa,
Ir saulės spindulys
Niekad dar nesušildė tavo guolio.
Liuoksėk laiminga,
Trumpam palietus mano kelią.
20.Sugrįžėlė
Kažkas vėl palietė langus
Kiek baukščiai, bet vylingai,
Gal vėjas grįžo į namus-
Drąsos įeiti stinga.
Gal žiedas jazmino staiga
Sumanęs bus kažko paklausti,
Ir skambančia varsų gama
Norėtų ranką man paspausti.
Girdžiu pažįstamus žodžius
Kiek netikėtai, paslaptingai:
-Takų galybėj užtrukau,
Manau, kad būsiu reikalinga.
Tarnausiu tau ištikimai
Ir ausiu vis gėlėtą raštą,-
Neklysta meilė niekada,
Tik reikia ją visad suprasti.
21.Tiesos žiburys
Aplink tamsa, gūdi naktis
Kažkur šalia ūkimas paukščio
Paklydus vaikščioja viltis
Ir šaukia pakeleivį baukščiai
Aplink nežinomybė amžina-
Kiek tyrė nieks ištirt negali,
Taurė šaltinių alkana
Sudūžta krisdama nuo stalo.
Dar vakar degęs žiburys
Kantrybę bando Prometėjo,
O gal tik neregio dalia
Lyg šiolei jo nepastebėjo.
O gal ir aš tarp jų esu
Bandąs pagauti viliokį vėją
Kalbas paklydėlio balsu,
Įmint norįs planus kūrėjo.
Rankas ištiesęs ateinu
Prie to, kas tolima ir šventa,
Kur akys krypsta mūs visų
Dėl ko gyvent, svajoti verta.
Neduot užgęsti žiburiui tiesos
Nors vėjai jį pikti gesintų,
Jo niekas kitas neatstos
Kartais nematomo, bet švento.
22.Tiltai
Suręskime tiltą per upę likimų,
Per speigą ir vasaras,
Žemėn susmigusius polius;
Suręskime tiltus, kad grįžtų paklydę,
Kuriems horizonto ieškoti pabodo.
Tarp žydinčių medžių,
Tarp tų, kas nueina ir mažo vaikelio,
Ir tų, kas žydėti negali,-
Suręskime tiltą tarp visko
O pirmą –tarp mūsų širdelių.
23.Vėlinės
Uždekim žvakeles širdy
Ir neškim jas per žemes tyla,-
Te virš kalneliu Lietuvos
Mus proteviu dvasia pakyla.
Tegul ištirpdo led netekties,
Gaivinanti šaltini atrakina,
Uždekim žvakeles širdy vilties
Uždekim žvakeles Veliniu.
24. Vėlinių naktį
Naktis. Ir kelias , vedantis namo,
Ir žvaigždės danguje, ir žvakių ugnys…
Asfalto juosta ,lyg sapne
Iš tūkstančių akių sužiūrus.
Atrodo, Lietuva visa
Tą valandą kely paklydus,
Kur tu skubi ,dukra mana,
Vėjuotą lapkritį išvydus.
Vėlinių dar gyva
Širdies kertelėje rusena
Tokia didi ,tokia maža
Lange sušvytus naujo mano
25.Viltis užgęsta paskutinė
Žinau, kad daug kas neįmanoma
Ir ryto nepažadinsi anksčiau,
Ir laiko skubančio neužlaikysi
Bet vis tik aš kasdien meldžiu
To šito viso nesakyti.
Juk ne žinojime esmė-
Siekimas ir kančia į atradimų menę,
Tas kelias praeitas kartų,
Kurios lyg šiandienos gyvenę.
Kad tavo širdyje ugnis rusentų.
Ant rankų nešę džiaugsmą atradimo
Mes skaitome kaip aksioma šventą-
Viltis užgęsta paskutinė.
26.Žinau
Jau vakaras vėlus,
Planetos tolimos šviesas gesina,
Dar daug kas skuba į namus
Ir languose dar daug laukimo
Žinau, nelengva žiburį kūrent
Ir laukti grįžtančio iš kelio
Draugystės ranką tau tiesiu –
Negęski laukiančių ugnele.