| | Gimiau 1935 metais spalio mėnesio 18 dieną. Ukmergės apskrities Vaiškonių kaime. Tėvai turėjo 4,5 ha žemės, tad vertėsi sunkiai. Baigiau Šapuvos pradinę mokyklą .Mokiausi Kėdainių rajono Šėtos progimnazijoje. Tėvai troško, kad aš būčiau šviesesnis ir visomis išgalėmis ragino tolias mokytis. Vaikystėje troškau būti staliumi, bet mama kažkodėl norėjo matyti mane mokytoju. "Aš tavo mokykloje valytoja galėčiau dirbti,"-sakydavo ji. vardo pedagoginę mokyklą: nusprendžiau būsiu pradinių klasių mokytoju. Mokiausi vidutiniškai. Sekėsi be didesnių pastangų.Buvau tikintis ir iš įpratimo kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį eidavau išpažinties ir komunijos. Bet kartą toms mano pažiūroms pastojo kelią mokyklos komjaunimo organizacijos aktyvistai: nori mokyti vaikus, privalai baigti lankęs bažnyčią, girdi, koks iš tavęs bus mokytojas ir auklėtojas, jei būsi religingas. Dargi pagrąsino iš pedagoginės mokyklos pašalinti. Kad būtų tvirčiau, prižadėjau ir į komjaunimo organizaciją įstoti.Taip buvo ir padaryta.Ne pats geriausias kelias, bet labai jau norėta būti tuo šviesuoliu- mokytoju Taigi turėjau du veidus: kažkiek vykdžiau mokyklos oficialiąją liniją ir į Kovarską , kuris buvo netaip toli nuo Ukmergės nukakdavau-mišiose dalyvaudavau (kas mane čia beatpažins). 1954 metais baigiau Ukmergės Vl. Žvirblio pedagoginę mokyklą ir gavau paskyrimą dirbti Molėtų rajone. Vykau romantiškasi nusiteikęs- koks puikus tas ežerų kraštas...Paskyrė dirbti į rajono Ažuožerių septynmetę mokyklą. Apsigyventa tos pačios mokyklos patalpose. Menu, vakaras, gražiai leidžiasi saulė, ir jos raudoni spinduliai nuostabiai nudažo mano kambarėlio vienišą langą ,- kažkaip graudu ir sunku pasidarė. Neužilgo mirė mano mama ,taip ir nesulaukusi darbo sūnaus naujojoje darbovietėje... Dirbau Ažuožeriuose neilgai- buvau pašauktas į armiją.Tarnavau Telšiuose. Pasiuntė iš Telšių darbams į Kazachstaną , kur su žinoma plėšinių daina dirbom grūdų aikštelėse. Tarnavau kariuomenėje kiek daugiau nei metus, nes pakliuvau į laimingųjų tarpą, kurie buvo atleidžiami iš tarnybos, ryšium su armijos mažinimu. Grižau į Molėtų rajoną, kur gavau pavaduoti išėjusią į dekretines atostogas Stirnių pradinės mokyklos mokytoją.Vėliau buvau paskirtas Kašeikių septynmetės mokyklos mokytoju, kur dėsčiau įvairias disciplinas, tik ne pagal pedagoginį pasiruošimą,- mokykla maža, specialistų kiekvienam dalykui nebuvo. Čia bedirbant įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą ir pasirinkau rusų kalbą ir literatūrą. Kašeikiuose sukuriau šeimą, ir savo pasididžiavimui atsilaikiau visokiems išbandymams kažką keisti. Nesiimu vertinti savų sugebėjimų 1967 metais mane skiria į to paties rajono Arnionių septynmetę mokyklą direktoriumi. Mokykloje buvo dėstoma trimis kalbomis. Dirbti buvo sudėtinga. 1975 metais man buvo pasiūlyta direktoriauti Ukmergės rajono Laičių aštuonmetėje mokykloje ir aš tą pasiūlymą priėmiau. Šioje mokykloje išdirbau dar 9 metus, ir po konflikto su partine valdžia 1984 metais buvau priverstas pasitraukti ir tapau garbingiausios profesijos nariu - pensininku. Taigi prisipažinsiu, kad esu labai didelę žalą darąs valstybės piliečiu- jau 26 metus gaunu iš vargano pensininkų biudžeto pensiją . Pensininkas - įdomi kategorija ,- iš vienos pusės kaip ir "nurašytas" žmogus, iš kitos pusės- žmogus, įgyjęs laisvę būti nepriklausomu nei nuo direktoriaus, nei nuo pirmininko ar kito kurio nors vadovo. Esi pats sau viršininkas ir vadovas. Esant pensijoje prasidėjo įdomus permainų metas- griuvo sena sistema , kurėsi nauja Kiekvienas ieškojo savos nišos Bandžiau imtis verslo ir tai dalinai sekėsi: gaminau plastmasimius dangtelius, vežiau į aplinkinius rajonus., uždirbdavau. Bet į stambesnį verslininką neperaugau. Pradėjau kurti ūkį, Buvo tėvų palikimas - žemė. Ja susikėlęs į Laičių apylinkę užregistravau ūkį. Pasiruošimo neturėjau, bet buvo sunkiai nusakomas noras save įtvirtinti, įrodyti, kad ir būdamas pensijoje šio to esu vertas. Tai man sąlyginai sekėsi. Laikas ėjo ir pagal ES programą ūki perdaviau dukrai Daivai, kuri, nesusiklosčius santuokai, pas mane gyveno. Tai buvo kiek formalu, nes pagrindiniu varikliu buvau aš. Reikėjo plėstis, augti , bet čia pasirodė, kad amžius yra visgi stabdys . Todėl buvo įsigyta nedidelė dalis technikos , nes buvo reikalingi įsipareigojimai 5 metams . O man ir 70 sukako. Anūkas perdaug ūkiu nesidomėjo , o aš lyg ir neturėjau teisės kažką ryžtingesnio padaryti.Mėginau vystyti verslą, įsigyjau įranga plastmasės gaminiams gaminti, gaminau plastmasinius dangtelius stiklainiams. Sekėsi neblogai,-reikėjo augti, kooperuotis. Bet vėl tie metai,-pabūgau kad su septyniasdešimtmečiu kiti nenorės bendrauti.Vysčiau bitininkystę. Ir čia sekėsi neblogai. Meginau kažką kompiuterinėj sferoj pasiekti: paruošiau kelias elektronines knygeles, pasidariau Ekselio bazėje ūkininko buhalterinės apskaitos programėlę , susikūriau tinklalapį Tripodo nemokamame serveryje. Šį rudenį ir septyniasdešimt šeštus pažymėjau. O laikas nenumaldomai neša mano laivą į priekį. Vis dažniau pažvelgiu į nueitą kelią, pamąstau apie gyvenimo prasmę. | |
